Nenumaldomai artėjant Olimpinėms krepšinio kovoms, nusprendžiau patikrinti, kuris krepšinio klubas siunčia daugiausiai krepšininkų į Olimpines žaidynes. Teoriškai, daugiausia žaidėjų į betkurios šalies rinktinę siunčiantis krepšinio klubas, galėtų būti tituluojamas grandu, kuriame žaidžia tik krepšinio žvaigždės, tačiau vėliau pamatysite, jog taip yra nevisąlaik.
Pradžiai pateiksiu statistiką klubų, kuriuos aktyviausiai atstovauja vienos šalies rinktinės krepšininkai:
*Angola - Agostos “Desportivo Primeiro” bei Luandos “Atlético Petróleos” (abi šalies lygos ekipos į nacionalinę rinktinę delegavo po šešis krepšininkus);
*Argentina - San Antonijaus “Spurs” (Fabricio Oberto bei Emanuelis Ginobili);
*Australija - Melburno “Tigers” (Chrisas Anstey, Davidas Barlow) bei “South Dragons” (Joe Ingles, Mark Worthington);
*Graikija - Pirėjo “Olympiacos” (Theodoros Papaloukas, Yiannis Bourousis, Panagiotis Vasilopoulos, Giorgios Printezis, Michalis Pelekanos bei Sofoklis Schortsanitis);
*Iranas - Teherano “Mahram” (Kamrani, Bahrami, Sohrabnejad) bei Teherano “Kaveh” (Nabipour, Amini, Davarpanah);
*Ispanija - Madrido “Real” (Raul Lopez, Felipe Reyes bei Alex Mumbru);
*Juntgtinės Amerikos Valstijos - Jutos “Jazz” (Deronas Williamsas bei Carlosas Boozeris);
*Kinija - Guandgdongo “Tigers” (Wang Shipeng, Zhu Fangyu, Du Feng bei Chen Jianghua);
*Kroatija - Zagrebo “Cibona” (Nikola Prkačin bei Marin Rozič);
*Lietuva - jeigu Dariaus Songailos vietą užimtų Marius Prekevičius, tai Vilniaus “Lietuvos Rytas” taptų dominuojančiu klubu rinktinėje (Marius Prekevičius, Mindaugas Lukauskis, Marijonas Petravičius). Tačiau jei Songaila galėtų prisijungti prie rinktinės, net trys krepšinio klubai deleguotų po du žaidėjus į rinktinę (”Lietuvos Rytas”, Sienos “MdP” bei Maskvos “Dynamo”);
*Rusija - Maskvos “CSKA” (Robert Holden, Aleksejus Savrasenko, Viktoras Keyru, Andrejus Vorontsevich bei Saša Kaun);
*Vokietija - Bambergo “Brose Basket” (Tim Ohlbrecht, Robert Garrett, Demond Green bei Steffen Hamann);
Panagrinėjus detaliau sąrašą klubų, kuriuose žaidžia šie 144 krepšininkai, labiausiai išsiskiria šeši, kurie ir delegavo daugiausiai žaidėjų į įvairias šalių rinktines Olimpinėms žaidynėms:
1. Maskvos “CSKA” - komandai Olimpiadoje atstovauja net 8 krepšininkai;
2-4. Pirėjo “Olympiacos” - komandos garbę Olimpiadoje įvairiose rinktinėse gins 6 krepšininkai;
2-4. Agostos “Desportivo Primeiro” - iš šios ekipos Angolos nacionalinei rinktinei atstovaus 6 krepšininkai;
2-4. Luandos “Atlético Petróleos” - kaip ir Agostos ekipa, “Petroleos” stengiasi nenusileisti savo varžovei šalies lygoje bei į Olimpiadą siunčia 6 krepšininkus;
5-6. Maskvos “Dynamo” - įvykus kaikuriems vasaros žaidėjų transferams, šiai ekipai Olimpinėse žaidynėse astovaus 5 krepšininkai;
5-6. Atėnų “Panathinaikos” - šį kartą nusileista mirtinai priešei “Olympiacos” siunčiamų į žaidynes krepšininkų skaičiuje - 5 atletai.
Galėtumėm teigti, jog daugiausiai krepšininkų į šalies rinktinę išleidžiantys klubai yra aukščiausio lygio, tačiau niekaip negalima palyginti Europos krepšinio grandų bei Angolos ekipų, kurios į Olimpiadą atsiuntė panašų skaičių krepšininkų.
Įdomu tai, kad net/tik 29 krepšininkai, žaidžiantys Olimpiadoje, atstovauja arba pirmą kartą atstovaus NBA klubui, o Rusijos Super lygai, kuri šiais metais pateikė gan nemažai sensacijų vasaros transferų metu, atstovauja nei daug, nei mažai - 21 krepšininkas.
Beje, atlikus tam tikrus paskaičiavimus, matome, jog bent po vieną krepšininką į Olimpines žaidynes išleidžia net 68 pasaulio krepšinio klubai.
P.S. skaičiavimai bei kita informacija užėmė net penkis A4 formato lapus iš abiejų pusių rašant parkeriu 
Filed under: Olimpinis krepšinis | 0 Comments
Tags: Panathinaikos, CSKA, Dynamo, Olympiacos, Olimpiada
Beskaitinėdamas vieną geriausių į NBA krepšinio naujienas orientuotų naujienų portalų anglų kalba RealGM.com aptikau gana įdomų straipsnį apie tai, kiek užtrunka sudaryti metinį visos NBA varžybų tvarkaraštį, ir kas tai atlieka.
Nors ir suvokiau, koks didžiulis darbas yra sudaryti 30 komandų, kurių kiekviena sužaidžia po 82 rungtynes per sezoną, tvarkaraštį, nemaniau, kad tai trunka taip ilgai, o visą darbą atlieka vienas žmogus, turintis atsižvelgti net tik į tai, jog komanda privalo sužaisti po 41 rungtynes namuose ir išvykoje, negali žaisti labai daug rungtynių iš eilės namuose ar išvykoje, bet ir į televizijų transliacijų grafikus bei arenų užimtumo tvarkaraščius.
Žmogus, atsakingas už logišką/tvarkingą/korektišką visos lygos varžybų tvarkaraštį, yra Mattas Winickas. Būtent jam yra patikėta atsakomybė išdėlioti visas 1230 reguliariojo sezono rungtynių taip, kad būtų patenkinti, komandų, televizijų bei kitų suinteresuotų subjektų interesai.
Tvarkaraštis naujam NBA sezonui pradedamas formuoti esamam sezonui dar net nepersiritus į antrą pusę - vasario mėnesį - ir visas procesas užtrunka bent pusę metų, kai rugpjūčio pradžioje pagaliau paskelbiamas oficialus ateinančio sezono varžybų tvarkaraštis.
Kaip jau minėjau, kiekviena komanda savo ir varžovų aikštelėje turi sužaisti po 41 rungtynes, todėl kiekviena komanda privalo pateikti 50-60 datų, kada galėtų priimti varžovus savo aikštėje. Atsižvelgiant į tai, jog dauguma komandų kartu yra ir savo arenų valdytojos ar bendrasavininkės, toks mažas rungtynėms tinkamų dienų pasirinkimas, itin ribojantis tvarkaraščių sudarymo galimybes, atrodo neproporcingai mažas, tačiau yra daugybė faktorių, sumažinančių arenos panaudojimo NBA varžyboms galimybes.
Neretai NBA varžyboms naudojamos arenos kartu atlieka ir visuomenines funkcijas, pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį San Antonijaus AT&T arenoje vyksta rodeo, o Niujorko MADISON SQUARE GARDEN įsikuria cirkas. Kai kurioms komandoms savo arena tenka dalintis su kitų sporto šakų atstovais, o štai Los Andželo STAPLES CENTER arena yra namai net dviem NBA ekipoms - CLIPPERS ir LAKERS.
Dar vienas tvarkaraščių sudarymą apsunkinantis faktorius yra susijęs su komercine lygos potekste, t.y. tvarkaraščius tenka derinti su televizijos transliacijų grafiku. O dar tiksliau - didžiausių lygos žvaigždžių ar labiausiai konkuruojančių komandų varžybos turi vykti patogiausiu laiku ir, žinoma, pritraukti daugiausiai reklamos užsakovų ir žiūrovų dėmesio.
Tikiuosi, jog pavyko atsakyti į klausimą, kiek trunka tokios didelės organizacijos kaip NBA varžybų tvarkaračio kūrimas, bei pristatyti dalį faktorių, nulemiančių tai, jog atskira komanda savo rungtynes žaidžia būtent tada, kada žaidžia…
Filed under: NBA | 0 Comments
Tags: NBA, tvarkaraštis
Kas valdo NBA komandas?
Kai sumąsčiau, kokiems žmonėms priklauso geriausiai žinomos NBA komandos, supratau, jog visiškai tiksliai galiu įvardinti tik du: Dalaso MAVERICKS savininką Marcą Cubaną (nuotr. kairėje) bei Portlando TRAIL BLAZERS šeimininką Paulą Alleną (nuotr. dešinėje). Ir šių dviejų pavardžių žinojimas nėra atsitiktinis: pirmasis bene labiausiai pastebimas iš visų komandų savininkų dėl savo emocionalaus elgesio rungtynių metu bei pasisakymų NBA lygos ir teisėjų atžvilgiu (jau nekalbant apie jo neeilinę sėkmę versle bei reguliariai rašomą blogą Blog Maverick), o antrasis - vienas turtingiausių pasaulio žmonių (turtas vertinamas 16 milijardų JAV dolerių) bei vienas MICROSOFT korporacijos įkūrėjų.
Tačiau mano žinios apie kitų NBA ekipų savininkus geriasiu atveju apsiriboja pavardės žinojimu. O juk būtų visai įdomu žinoti, kas valdo bene turingiausią lygos ekipą Niujorko KNICKS ar 17 NBA čempionus Bostono CELTICS komandą. Todėl šiuo įrašu ir pabandysiu praplėsti tiek savo, tiek (tikiuosi) blogo skaitytojų žinias.
Visų pirma atsakysiu į ankstesnėje pastraipoje užduotą klausimą, kam priklauso Niujorko KNICKS ekipa. Taigi šiuo metu ekipa priklauso penktai didžiausiai JAV kabelinės televizijos kompanijai CABLEVISION, kurios didžiausia akcijų dalis priklauso Dolanų šeimai. Šis pavyzdys rodo, jog NBA komandos savininkas gali būti ne tik privatus asmuo, bet ir verslo įmonė.
Tuo tarpu Bostono CELTICS valdytojas yra Wycliffe’as “Wyc” Grousbeckas (nuotr. kairėje), vadovaujantis investicinei grupei, kuriai komanda priklauso nuo 2002 metų. Šis asmuo net valdo atskirą lygos komandą, bet ir yra aktyviai įsitraukęs NBA veiklą: Grousbeckas vadovauja NBA Planavimo komitetui, o taip pat yra Audito bei Finansų komitetų narys.
Per paskutinį dešimtmetį net 4 NBA čempionų žiedus iškovojusi San Antonijaus SPURS komanda nuo 1993 metų priklauso vieninteliam savininkui Peteriui Holtui (nuotr. dešinėje), kuris taip pat yra didžiausios Jungtinėse Amerikos Valstijose CATERPILLAR statybinės technikos atstovės bei platintojos HOLT CAT vadovas. Beje, kartu su NBA ekipa Holtui priklauso ir WNBA lygoje žaidžianti San Antonijaus SILVER STARS moterų krepšinio komanda bei NBA plėtimosi lygos - NBDL - Ostino TOROS ekipa.
Bene daugiausiai sirgalių visame pasaulyje turinti Los Andželo LAKERS komanda priklauso gana žymiam pokerio žaidėjui Jerry Bussui (nuotr. kairėje), kuris, kaip ir Peteris Holtas, kartu valdo ir moterų krepšinio lygoje (WNBA) rungtyniaujančią Los Andželo SPARKS ekipą. Savo turtus Bussas susikrovė iš nekilnojamojo turto projektų vystymo (tikslesnės informacijos neradau).
Vienos stipriausių NBA Rytų konferencijos komandų Detroito PISTONS savininkas yra Williamas Morse’as Davidsonas, kartu valdantis ir Detroito SHOCK WNBA ekipą. Šiuo metu jo turtas, kurio didžiausia dalis sukaupta valdant vieną didžiausių pasaulio stiklo gamintojų GUARDIAN INDUSTRIES CORP., vertinamas 3,5 mlrd. USD. Beje, jo valdymo metu PISTONS 3 kartus tapo NBA čempionais, o SHOCK du kartus triumfavo WNBA pirmenybėse.
Klyvlendo CAVALIERS komanda, kurioje, beje, žaidžia ir lietuvis Žydrūnas Ilgauskas, savininkų pasikeitimą išgyveno visai neseniai - tik nuo 2005 metų ekipa priklauso QUICKEN LOANS (verslo sritis - paskolos) įkūrėjui ir dabartiniam savininkui Danui Gilbertui (nuotr. dešinėje).
Dabartinis Majamio HEAT savininkas 2006 metais pateko tarp 100 turtingiausių pasaulio žmonių: didžiausio pasaulio kruizinių laivų operatoriaus CARNIVAL CORPORATION vadovo Micky Arisono turtas buvo vertinamas 6,1 milijardo JAV dolerių. Beje, dabartinis milijardierius ir NBA komandos savininkas kažkada studijavo Majamio universitete, tačiau jo nebaigė.
Itin įdomiai atrodo dabartinių Sakramento KINGS savininkų Maloofų šeimos istorija. Ši iš pramogų (kazino) verslo didžiąją pajamų dalį gaunanti šeima nuo 1979 iki 1982 metų valdė Hiustono ROCKETS ekipą, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių buvo priversti ją parduoti. Tačiau akivaizdu, jog krepšinis išliko Maloofų širdyse, ir po 17 metų pertraukos 1999 m. jie įsigijo NBA lygos KINGS bei WNBA MONARCHS ekipas, kurias sėkmingai atvedė į atkrintamąsias varžybas jau po poros metų.
Manau, jog vienam kartui turėtų pakakti ir tokios NBA krepšinio pamokos. Nors tikimybė atsiminti visas (ar net daugumą) komandų savininkų pavardes ir veiklos sritis ir nėra didelė, tačiau bendrą supratimą apie populiariausios pasaulio krepšinio lygos komandų nuosavybės santykius tikrai galima.
Filed under: NBA | 0 Comments
Tags: Blazers, Celtics, Ilgauskas, Kings, Lakers, Maloof, Marc Cuban, Mavericks, Paul Allen, Pistons, Rockets, Spurs
Kasmet vykstanti NBA Naujokų birža atveria duris 60-čiai (anksčiau šis skaičius buvo mažesnis dėl mažesnio komandų skaičiaus lygoje) galimai būsimų NBA žvaigždžių. Vieni iš jų tampa milijonieriais bei dievaičiais gerokai prieš Naujokų biržos renginį, o kiti taip ir neišgirsta savo pavardės iš Davido Šterno lūpų. Tačiau ar žinote, jog nemažai gerai žinomų bei gerbiamų NBA lygoje žaidžiančių krepšininkų savo laiku taipogi paliko šį renginį nuleidę galvą, taip ir neišgirdę savo vardo, pavardės bei klubo, kuris suteikia šansą jaunąjai komandos vilčiai.
Per 15 metų nuo 1991 iki 2006-ųjų stipriausioje NBA lygoje debiutavo 1098 žaidėjas. 327 atletai taip niekad ir nebuvo pašaukti (arba dalyvavę) Naujokų biržos renginyje (vidutiniškai daugiau nei 20 krepšininkų kasmet).
2006-ųjų sezone lygoje debiutavo 27 jaunieji krepšininkai, kurie pasirašė kontraktą nedalyvavę arba nepakviesti Naujokų biržoje. Daugeliui šių žaidėjų karjera truko mažiau nei metus, o daugelis per sezoną nesužaidė ir 100 minučių. Šie krepšininkai dažniausiai į savo biografiją įsirašo NBA klubą, taip tarsi užsikeldami savo kainą būsimam kontraktui. Tačiau šiame įraše aptarsiu tuos, kurie neišgirdo savo pavardės Naujokų biržos metu, bet ir toliau siekė savo svajonės žaisti stipriausioje pasaulio lygoje bei tapo vienomis iš ryškiausių lygos žvaigždžių.
Per pastaruosius 15 sezonų lygoje debiutavo 29 nepašaukti biržoje naujokai, kurie sužaidė daugiau nei šimtą rungtynių bei aikštėje vidutiniškai praleisdavo po 20 minučių. Tai reiškia, kad kasmet vidutiniškai du krepšininkai, nepašaukti Naujokų biržoje, tampa vienais iš pagrindinių komandos žaidėjų.
Taigi, toliau pateiksiu dešimt geriausių šiuo metu NBA lygoje žaidžiančių krepšininkų, kurie sedėjo biržos salėje, laukė pelningo kontrakto bei šlovės, tačiau savo pavardės taip ir neišgirdo:
10. Chucky Atkins (Denverio “Nuggets”). Dalyvavo 1996-ųjų Naujokų biržoje, tačiau savo pavardės taip ir neišgirdo. Karjerą nusprendė pratęsti CBA lygoje bei vėliau žaidė už Zagrebo “Cibona” ekipą. 1999-aisiais žaidėją pastebėjo Orlando “Magic” bei pakvietė jį į savo gretas. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 10.6 taško, 3.6 rezultatyvaus perdavimo bei 623 sužaistos dvikovos.
9. Earl Boykins (Šarlotės “Bobcats”). Nors ir buvo vienas geriausių NCAA lygos žaidėjų, tačiau 1998-ųjų biržoje taip ir nebuvo pašauktas. Į NBA lygą pateko pasirašydamas begalę trumpalaikių kontraktų su skirtingomis lygos komandomis bei taip joje įsitvirtinęs. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 9.4 taško, 3.4 rezultatyvaus perdavimo bei 520 sužaistų dvikovų.
8. Bruce Bowen (San Antonijaus “Spurs”). Puikiai žaidęs mokykloje bei universitete, 1993-aisiais pabandė savo laimę Naujokų biržoje, tačiau liko nepastebėtas. Bowenas toliau karjerą tęsė trijuose skirtinguose Prancūzijos klubuose bei CBA lygoje. Šansas žaisti NBA lygoje žaidėjui atsirado kai 1997-aisiais buvo pasirašytas trumpalaikis dešimties dienų konktraktas su Majamio “Heat” ekipa. Išrinktas į antrąjį geriausiai besiginantį NBA penketuką. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 6.4 taško, 1.3 rezultatyvaus perdavimo, 2.9 atkovoto kamuolio bei 793 sužaistos dvikovos.
7. Troy Hudson (Golden Steito “Warriors”). Baigęs universitetą šis žaidėjas taip ir neišgirdo savo pavardės 1997-ųjų Naujokų biržos metu, tačiau jam šyptelėjo laimė pasirašius trumpalaikį kontraktą su Jutos “Jazz” ekipa tais pačiais metais. Per 2003-ųjų atkrintamąsias varžybas Troyus žaidė įspūdingai - 23.5 taško bei 5 atkovoti kamuoliai per susitikimą. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 9.0 taško, 3.4 rezultatyvaus perdavimo bei 517 sužaistų dvikovų.
6. Marquis Daniels (Indianos “Pacers”). 2003-iųjų Naujokų biržoje Marquisą buvo pasiruošę pakviesti Dalaso “Mavericks”, tačiau savo šaukimą ekipa sugalvojo iškeisti, o Danielsas taip ir nebuvo pašauktas. Po puikaus žaidimo vasaros lygoje žaidėjas visgi pasirašė minimalų metų kontraktą su Dalaso ekipa. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 8.7 taško, 2.1 rezultatyvaus perdavimo bei 3.0 atkovoto kamuolio per 297 sužaistas dvikovas.
5. Mike James (Niu Orleano “Hornets”). Nepašauktas 1998-aiais, keletą sezonų praleido Prancūzijoje bei Austrijoje. Šansą žaidėjui po trijų metų suteikė Majamio “Heat” ekipa, o vėliau žaidėjas žaidė daugelyje NBA klubų. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 10.7 taško, 3.6 rezultatyvaus perdavimo bei 2.4 atkovoto kamuolio per 463 sužaistas dvikovas.
4. Udonis Haslem (Majamio “Heat”). Baigęs universitą, 2002-aisiais nepakviestas į NBA dėl per didelio svorio bei dėl galimo nepasiruošimo žaisti aukščiausiame lygyje. Metams Udonis persikėlė į Prancūziją, kur žaidė labai įspūdingai - 16.1 taško bei 9.4 atkovoto kamuolio per susitikimą. Per metus numetęs daugiau nei 30 kg, žaidėjas gavo šansą pasirodyti NBA vasaros lygoje, kur ir sudomino Majamio “Heat” ekipą. Vėliau pripažintas vienu iš geriausių lygos naujokų bei pakviestas sužaisti Naujokų - Antramečių rungtynėse. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 9.9 taško, 8.0 atkovoto kamuolio per 364 sužaistas dvikovas.
3. Darrell Armstrong (Niu Džersio “Nets”). Nepašauktas tolimais 1991-aisiais, žaidėjas klajojo tarp daugelio CBA klubų ir netgi buvo nuklydęs į tolimąjį Kiprą. Šansas žaidėjui buvo suteiktas 1995-ųjų sezone Orlando “Magic” klube, kur per pirmąjį sezoną NBA lygoje sužaidė tik tris susitikimus. Vėliau žaidėjas smarkiai patobulėjo bei laimėjo “Geriausio šešto žaidėjo” bei “Labiausiai patobulėjusio žaidėjo” titulus. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 9.2 taško, 2.7 atkovoto kamuolio, 4.0 rezultatyvaus perdavimo per 840 sužaistų dvikovų.
2. Brad Miller (Sakramento “Kings”). Nepašauktas 1998-ųjų biržoje, žaidėjas nusprendė pažaisti Italijos lygoje “Bini Viaggi” ekipoje. Jau po trijų mėnėsių, kaip laisvasis agentas, žaidėjas papildė Šarlotės “Hornets” ekipą. Taipogi sužaidęs gan nemažai rungtynių už JAV rinktinę Pasaulio krepšinio čempionatuose. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 12.1 taško, 7.8 atkovoto kamuolio, 3.0 rezultatyvaus perdavimo per 641 sužaistą dvikovą.
1. Ben Wallace (Klyvlendo “Cavaliers”). Jau koledže pasireiškė pirmieji įspūdingi Beno statistiniai rodikliai gynyboje - 17 atkovotų kamuolių bei 6.9 “išrašyto” bloko per dvikovą. Tačiau ir su tokia puikia statistika 1996-ųjų Naujokų biržoje buvo nepastebėtas. Trumpai išvykęs pažaisti į Italiją, žaidėjas grįžo į gimtinę bei pasirašė kontraktą su Orlando “Magic” ekipa. Vėliau šis žaidėjas net keturis kartus buvo išrinktas geriausiai besiginančiu NBA lygos žaidėju, keturiskart išrinktas į geriausių lygos krepšininkų komandą bei kartą tapęs lygos čempionu su Detroito “Pistons” ekipa. Žaidėjo karjeros vidutinė statistika NBA lygoje: 6.5 taško, 10.5 atkovoto kamuolio, 2.2 bloko per 847 sužaistas dvikovas. Manau, kad šiuo metu net 29 komandos gailisi, kad tolimais 1996-aisiais nepašaukė šios dabartinės NBA žvaigždės.
Įdomu tai, kad žaidėjai iš šio sąrašo, nepatekę iškart į NBA lygą, dažniausiai savojo šanso ieškojo Prancūzijos arba Italijos lygose, o vėliau prisijungdavo prie Orlando “Magic” arba Majamio “Heat” ekipos. Matyt, jog šios ekipos turi tam tikrą uoslę kitų nepastebėtom ateities žvaigždėms.
Taigi, jeigu nuo 1991-ųjų paseksime daugiau nei 300 nepašauktų laisvųjų agentų, pamatysime, jog tik Trevoras Ruffinas, žaidęs praeitame dešimtmetyje už Fynikso “Suns” ekipą, sugebėjo vidutiniškai per karjerą pasiekti 0.5 taško per minutę vidurkį. Iš čia ryškiai matome, jog nepakviestas Naujokų biržoje krepšininkas turėtų pamiršti savo svajones, jog taps kitu Lebronu Jamesu ar Kobe Bryantu vien dėl savo statistinio (bei, matyt, praktinio) nesugebėjimo rinkti daug taškų.
Plačiau panagrinėjus statistiką, galima išvysti, jog nepakviesti Naujokų biržos metu, tačiau vėliau prisijungę prie NBA žaidėjai, palyginus su antro rato šaukimo žaidėjais statistiškai žaidžia labai panašiai. Tad verta susimąstyti, ar verta beveik aklai rinktis žaidėją antruoju šaukimu, ar verčiau šį žaidėją stebėti ateinantį sezoną žaidžiantį už kurią nors silpnesnią komandą.
Beje, savu laiku šiame renginyje savo pavardės neišgirdo ir Šarūnas Jasikevičius bei Artūras Karnišovas - žaidėjai, kurie įnešė didelį indelį į Europos krepšinio vystymąsi.
Filed under: NBA | 0 Comments
Tags: NBA, Naujokų birža, Chucky Atkins, Earl Boykins, Bruce Bowen, Troy Hudson, Marquis Daniels, Mike James, Udonis Haslem, Darrell Armstrong, Ben Wallace, Brad Miller, Orlando Magic, Heat
Matyt tik perskaitę įrašo antraštę, lengvai nesusipratote. Šis įrašas yra skirtas ne visai Šarūno karjerai, o tik kaikuriems jos tarpsniams. Juk dabar Šaro nori (bent jau norėjo iki liepos 15-osios, kol tai buvo įmanoma pagal Šarūno kontraktą su Atėnų “Panathinaikos”) didžioji pusė Europos krepšinio grandų kaip “Barcelona”, “Maccabi”, “CSKA”, “PAO” bei kiti. Tačiau ir Šarūno gyvenime buvo laiko tarpsniai, kai jo tiesiog nereikėjo niekam, bet atėjęs į naują komandą jis įrodydavo, kad gali būti naudingas visiems.
Už Atlanto Šarūnas Jasikevičius persikėlė būdamas dar visai jaunas ir žaidė vietinėje Solanco mokykloje Pensilvanijos valstijoje. Baigęs mokyklą Šaras namo neskubėjo ir įstojo į Marylando universitetą, kuris žaidžia NCAA lygoje. Kaip ir visi naujokai, pirmuosiuose sezonuose žaidė gan blankiai ir atsargiai bei turėjo labai vidutinišką statistiką: žaisdamas nepilnas 10 minučių Šaras pelnydavo beveik 4 taškus, sugriebdavo bei rezultatyviai perduodavo kiek daugiau nei po vieną kamuolį. Jau trečiame kurse Šarūno statistiniai rodikliai stipriai šoktelėjo: startiniame penkete pradėtos visos 32 dvikovos ir aikštelėje vidutiniškai praleista beveik 30 minučių, per kurias spėta įmesti po 10.6 taško, atkovota 2.5 kamuolio (žinant Šaro sudėjimą bei žaidimo stilių, šis skaičius atrodo tikrai labai gerai), atlikta 3.2 rezultatyvaus perdavimo bei “pavogtas” daugiau nei vienas kamuolys. Ketvirtame kurse Šaro statistika šoko į viršų dar kartą: 12.4 taško, 3.3 atkovoto kamuolio (!!!), 3.4 perdavimo komandos draugui bei daugiau nei vienas “pavogtas” kamuolys per tą patį pusvalandį praleistą aikštėje.
Baigęs universitetą Šaras nusprendė pamėginti save 1998-ųjų NBA naujokų biržoje. Būtent tuo metu Šaro karjeroje pirmą kartą įvyko tai, kas mane pastūmėjo tokiam įrašo pavadinimui. Šioje naujokų biržoje būsimasis “auksinis berniukas” taip ir neišgirdo savo pavardės. Galbūt tie metai buvo nepalankūs Šarūno pozicijos krepšininkams, nes tais pačiais metais nepašaukti Earlas Boykinsas, Anthony Carteris, Mike’as Jamesas (nepašauktas ir Bradas Milleris).
Grįžęs į Europą Šaras prisijungė prie sostinės “Lietuvos Ryto” ekipos, nors pats labai norėjo atstovauti gimtojo Kauno “Žalgirio” komandai (šis atvejis vėliau sukėlė šiokį tokį skandalą, kai Jaska jau žaidė “Olimpija” klube). Sostinės klube Šarūnas pasirodė puikiai: 18 taškų, 5.4 rezultatyvaus perdavimo bei 3.5 sugriebto kamuolio per susitikimą. Po šio puikaus sezono buvo manyta, jog Šaras papildys Kauno ekipą, tačiau ir dar kartą įžaidėjas pasirodė nereikalingas.
Jau kitame sezone Šarūno karjera pakrypo į Slovėniją, kur teko žaisti ambicingame “Olimpija” klube. Palyginus su sezonu “Lietuvos Ryto” klube, Šarūno statistika kiek krito, tačiau žaidimas vistiek išliko solidus: 9.3 taško bei 3.4 perdavimo per rungtynes. Šiame sezone Jaska pirmavo visoje Eurolygoje pagal rezultatyvius perdavimus (5.13), o aplenkti šioje statistikoje tokie žaidėjai kaip Djordjevičius, Pittis, Mulaomerovičius, Sonko bei Edney. Būtent žaidžiant šioje komandoje, po vienos gerai sužaistos dvikovos Eurolygoje prieš Žalgirį, Šaras daužė sau ranka į krūtinę, kur puikavosi “Olumpijos” logotipas, taip tarsi rodydamas, jog ten galėjo būt jo svajonių komandos - “Žalgirio” pavadinimas.
Ilgai šioje ekipoje Šaras neužsilaikė, nes augantį potencialą pastebėjo “Barcelona”. Ir komanda nesuklydo: 14 taškų bei 5.6 rezultatyvaus perdavimo per nepilną žaidimo pusvalandį Eurolygos turnyre. Panašūs statistikos rodikliai išlaikyti ir ACB lygoje. Per tris sezonus iškovojęs viską (Eurolyga, ACB, Karaliaus taurė), Šaras patraukė į Tel Avivo “Maccabi” klubą, kur vėlgi žaidė įspūdingai bei laimėjo viską ką gali su Izraelio klubu (po du kartus iškovota Eurolyga, Izraelio lyga bei Izraelio taurė).
Atrodė, jog Šaras Europoje pasiekė viską, ir kad jis gali atvesti į Olimpą betkurią Europos ekipą, prie kurios tik prisijungs. 2005-ųjų vasarą Šarūnas nusprendė savo jėgas išbandyt NBA lygoje bei prisijungė prie Indianos “Pacers” ekipos. Tačiau NBA karjera pakrypo ne visai ta linkme, kokios tikėjosi krepšinio sirgaliai bei pats Šarūnas. Gan didelę sezono dalį teko žaisti ne savo įžaidėjo pozicijoje, o atakuojančio gynėjo, todėl žaidimo atžvilgiu Šaras nespindėjo: 7.3 taško bei 3 rezultatyvus perdavimai vidutiniškai per 75 susitikimus. Jau kitame sezone Jaska pasirodo nereikalingas ir šiame NBA klube bei yra iškeičiamas į Golden Steito “Warriors” ekipą, kur žaidimas statistine prasme klostosi panašiai kaip ir Indianoje. Tačiau ir vėl Šarui teko žaisti sau nebūdingose pozicijose ir labai trumpą žaidimo laiką - 15 minučių per susitikimą (tikrai nėra tas laikas, kurio norėjo pats Šaras, kad galėtų pilnai atsiskleisti). Jaska dar kartą pasijautė nereikalingas ir šioje lygoje bei komandoje.
2007-ųjų vasarą “auksinis berniukas” nusprendė vėl grįžti į Europą, kur jį žino ir gerbia kiekviena komanda bei žaidėjas. Kovą dėl Šaro laimėjo Atėnų “Panathinaikos” ekipa, pasiūlydama 7 mln. eurų per du sezonus (Šaras tapo geriausiai apmokamu sportininku Graikijos istorijoje). Su šiuo klubu Jasikevičius laimėjo du trofėjus Graikijoje.
Kaip matome, net ir geriausių krepšininkų karjeros tarpsniais viskas klostosi ne taip, kaip norisi. Galbūt kaikurie NBA klubai graužiasi, jog Šaro nepakvietė 1998-ųjų naujokų biržoje bei neužaugino NBA žvaigždės. Galbūt gailisi ir Kauno “Žalgiris”, kurie savu laiku, turėdami galimybę, nepakvietė Šarūno į savo gretas. Galbūt taip pat jaučiasi ir šių dienų NBA ekipos, kurios nepakvietė talentingo žaidėjo tada, kai jis paliko Golden Steito “Warriors” ekipą. Ir tikrai graužiasi tokie klubai, kaip “Barcelona”, “Maccabi”, “CSKA” bei kiti Europos grandai, kad Šaras žaidžia ne už juos, o už Graikijos klubą.
Filed under: Krepšinio asmenybės | 1 Comment
Tags: Barcelona, Eurolyga, Lietuvos Rytas, Maccabi, Maryland, Olimpija, Pacers, Panathinaikos, Warriors, Šarūnas Jasikevičius, Žalgiris
Pažiūrėję į didžiausiais sumas pagal kontraktą su savo ekipa 2007/08 m. sezone uždirbusių NBA krepšininkų sąrašą matome, jog devynių žaidėjų metinė alga viršijo 19 milijonų JAV dolerių, 17 sportininkų uždirbo daugiau nei po 15 mln. USD per sezoną, o net 33 krepšininkų metinės pajamos (pagal kontraktą su komanda) viršijo 13 milijonų sumą. Beje, daugiausiai savo ekipai - Bostono CELTICS - kainavo Kevinas Garnettas, kuriam klubas išmokėjo įspūdingą 22 milijonų JAV dolerių atlyginimą.
Visiškai logiška, jog tarp geriausiai apmokamų lygos krepšininkų aptinkame ir kitus du čempioniškos Bostono komandos lyderius Ray Alleną bei Paulą Piercą, kurių kiekvieno individualios pajamos viršijo 16 mln. USD. Nestebina ir tai, jog Los Andželo LAKERS ekipa šių metų lygos naudingiausiam žaidėjui Kobe Bryantui sumoka po beveik 19,5 milijonų dolerių per sezoną, o vienas geriausių pastarojo dešimtmečio NBA krepšininkų Timas Duncanas San Antonijaus SPURS ekipos biudžetą patuština daugiau nei 19 mln. USD per metus.
Tačiau atidesnė geriausiai apmokamų lygos krepšininkų sąrašo analizė atskleidžia, jog tikrai ne visi didžiulius pinigus uždirbantys atletai savo komandoms atnešą tą naudą, kurios iš jų tikimasi. Šio įrašo tikslas kaip tik ir yra išskirti krepšininkus, daugiau ar mažiau nepelnytai besidžiaugiančius įspūdingomis pajamomis, bei apibendrinti priežastis, lemiančias kontrakto sumos ir sportininko žaidimo neatitikimą.
Pirmas krepšininkas, patekęs į mano pernelyg gerai apmokamų žaidėjų sąrašą, per metus savo komandai kainuoja 19,73 milijonus JAV dolerių ir pagal šį rodiklį užima trečia vietą tarp visų lygos krepšininkų. Kalba eina apie naująjį Toronto RAPTORS aukštaūgį Jermaine’ą O’Nealą. Praėjusį sezoną dar atstovaudamas Indianos PACERS ekipai traumų kamuojamas krepšininkas tesužaidė 42 rungtynes (iš 82), per kurias pelnydavo po 14,3 taško bei atkovodavo po 7,7 septynis kamuolio. Nors gera gynyba pasižymintis krepšininkas vis dar pasiekė 2,1 per rungtynes blokuoto metimo rodiklį, tačiau visgi nepateisino didžiulio savo atlygio. Beje, nuo tada, kai prieš 5 metus pasirašė 123 mln. USD kontraktą, O’Nealas tik vieno sezono metu sugebėjo sužaisti daugiau nei 70 rungtynių…
Kitas į mano akiratį patekęs krepšininkas pasižymi ne ką mažesniu atlygiu, tačiau drįstu teigti, jog savo ekipai suteikia dar mažiau naudos. Bene geriausiu blogo kontrakto pavyzdžiu laikomas 4 metų trukmės ir beveik 80 milijonų dolerių vertės Niujorko KNICKS (originaliai kontraktą pasirašė Fynikso SUNS, tačiau žaidėjas buvo iškeistas) įsipareigojimas Stephonui Marbury. Šiek tiek daugiau nei 19 milijonų JAV dolerių praėjusį sezoną uždirbęs sunkiu charakteriu bei savanaudišku žaidimu pasižymintis sportininkas tesužaidė 29 rungtynes, per kurias pelnydavo vidutiniškai po 13,9 taško bei atlikdavo po 4,7 rezultatyvaus perdavimo.
Kartais įspūdingo dydžio kontraktą krepšininkui padeda pasiekti ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės vasaros laisvųjų agentų rinkoje. Būtent taip atsitiko ir Beno Wallace’o atveju. 2006 m. vasarą, kai Wallace’as tapo laisvuoju agentu, žaidėjų turguje vyravo didžiulis aukštaūgių stygius ir kartu gana didelė paklausa, todėl norėdami prisivilioti patyrusį ir gerai besiginantį (kartu - labai prastai puolantį) aukštaūgį Čikagos BULLS ekipos atstovai garantavo Wallace’ui 4 metų trukmės ir net 60 milijonų JAV dolerių vertės kontraktą. Kokios to pasekmės? Praėjusio sezono antroje pusėje iš Čikagos į Klyvlendą persikėlęs aukštaūgis tegalėjo pasigirti 4,2 (BULLS gretose - 5,1) vidutiniškai pelnomų taškų ir 7,7 (8,7) atkovotų kamuolių rodikliais. Beje, už šios gana kuklios paslaugos abiem ekipom kartu kainavo daugiau nei 15,5 mln. USD.
Ketvirtas mano aptariamas krepšininkas turbūt galėtų pasigirti pačiu didžiausiu žaidimo kokybės ir atlyginimo neatitikimu. Beveik 12 mln. USD 2007/08 metų sezone iš Portlando TRAIL BLAZERS komandos gavęs Raefas LaFrentzas dėl traumų nesužaidė nė pusės sezono rungtynių (39), o tuo metu, kai žaidė, tegalėjo pasigirti 1,7 vidutiniškai per rungtynes pelnomo taško bei tiek pat atkovojamų kamuolių rodikliais. Sakyčiau, mažoka…
O paskutinis krepšininkas, kurio žaidimo lygio lygio ir gaunamo atlygio neatitikimas neretai yra eskaluojamas tarp krepšinio sirgalių yra Zachas Randolphas iš Niujorko KNICKS ekipos. Nors 13,3 milijono JAV dolerių praėjusį sezoną uždirbęs krepšininkas neblogai darbavosi puolime (vid. 17,6 taško) bei kovojo dėl kamuolių (vid. 10,3 at. kam.), tačiau didelių priekaištų susilaukė krepšininko gynyba. Per 69 praėjusio sezono rungtynes 2,06 m. aukštaūgis vidutiniškai blokuodavo tik 0,2 (!) metimo. Reikia pripažinti, jog toks rezultatas padarytų gėdą ne tik dažnam aukštaūgiui, bet ir didelei daliai atletiškų NBA gynėjų…
Manau, šis įrašas leido įsitikinti, jog didelės žaidėjų kontraktams išleidžiamos sumos dar negarantuoja jas atitinkančio aukšto žaidimo lygio. Dažniausiai krepšininkams savo potencialą pasiekti trukdo didesnės ar mažesnės traumos, tačiau pasitaiko ir atvejų, kai paties krepšininko charakteris yra didžiausia kliūtis jo sėkmingam žaidimui. Visiškai natūralu ir tai, jog savo galimybių neatitinkantį kontraktą pasirašęs krepšininkas taip niekada ir nepateisina į jį dedamų vilčių.
Kažkas galėtų sakyti: savo darbo neatliekantį darbuotoją paprasčiausiai reikia atleisti iš darbo! NBA krepšinyje galima ir tokia išeitis, tačiau atleidimo (kontrakto nutraukimo) atveju ekipa privalo savo žaidėjui išmokėti visą jam pagal kontraktą priklausančią pinigų sumą. Pavyzdžiui, Dalaso MAVERICKS komandai sutarties su Michaelu Finley nutraukimas kainavo daugiau nei 30 milijonų JAV dolerių.
Filed under: NBA | 0 Comments
Tags: NBA, alga, kontraktas, Tim Duncan, Kevin Garnett, O'Neal
Turbūt ir didelis, ir mažas yra girdėjęs apie Springfyldo miestą. Tačiau, jei paklaustumėte žmonių, iš kur jie žino apie šį, gan nedidelį JAV miestelį, dauguma atsakytų, jog jame gyvena animacinė Simpsonų šeimyna. Bet ar jūs žinote, jog būtent šiame miestelyje užgimė viena populiariausių sporto šakų pasaulyje - krepšinis.
Labai šaltą 1891-ųjų žiemą Springfyldo koledžo vadovai kreipėsi į kūno kultūros mokytoją Jamesą Naismithą, prašydami, jog jis kaip nors užimtų studentus per žiemą ir jie neprarastų fizinės formos. Taipogi buvo norima, kad šis žaidimas vyktų pastato viduje bei būtų mažiau kontaktinis (norėta, jog studentai negautų traumų vasaros sporto šakų sezonui).
Tada Jamesas Naismithas salės kampe pamatė tuščią krepšį ir jį, tiesiog po treniruotės, įmetė futbolo kamuolį. Būtent šis epizodas ir yra laikomas krepšinio istorijos pradžia. Jau po kelių dienų šis krepšys buvo užkeltas į 10 pėdų aukštį (3.05 m). Krepšio dugnas nebuvo kiauras, todėl po kiekvieno taiklaus metimo (tuo metu taiklių metimų buvo tikrai labai mažai) reikėdavo imti kopėčias ir siekti kamuolio iš krepšio. Jau po dešimtmečio medinį krepšį pakeitė metalinis lankas, o futbolo kamuolį - panašus į šių dienų krepšinio kamuolys.
Pirmosios krepšinio rungtynės buvo sužaistos 1892-ųjų sausio 20-ąją dieną. Kiekvienoje komandoje buvo net po devynis žmones (jiems tekdavo bėgioti aikštelėje, kuri buvo dvigubai mažesnė už dabartinę) ir rungtynės baigėsi rezultatu 1-0 (kaip ir minėjau, kopėčios, išimti kamuolį iš krepšio, buvo naudojamos ypač retai) taikliu metimu iš pusaštunto metro. Po penkerių metų suprasta, jog tokioje ankštoje aikštelėje žaisti 9 prieš 9 yra labai sunku, todėl žaidėjų skaičius sumažintas iki penkių vienoje komandoje.
Šioms rungtynėms buvo suformuluota 13 krepšinio taisyklių:
- Kamuolys gali būti metamas betkuria kryptimi viena arba abiem rankomis.
- Į kamuolį galima mušti viena arba dviem rankomis, tačiau ne kumščiu, betkuria kryptimi.
- Žaidėjas negali bėgioti su kamuoliu. Perdavimas arba metimas turi būti atliekamas iš to taško, kuriame pagavai kamuolį (išimtis daroma žaidėjams, kurie bėga labai greitai).
- Kamuolys turi būti laikomas tik rankomis, be kūno bei pečių pagalbos.
- Jokiu būdu negalima stumdyti, laikyti bei kitaip traumuoti varžovą. Pirmuoju prasižengimu žaidėjui buvo fiksuojamas įspėjimas, o antruoju - žaidėjo diskvalifikacija, kol komanda neįmes taškų. Žaidėjas, pažeidęs šią taisyklę ir trečią kartą, diskvalifikuojamas visoms rungtynėms, o vietoje jo komanda negali daryti keitimo.
- Smūgis į kamuolį kumščiu - 2 bei 4 taisyklių pažeidimas baudžiamas pagal 5-ąjį punktą.
- Jeigu viena komanda prasižengia triskart iš eilės, tai jų varžovas gauna tašką.
- Taškas įskaitomas tada, kai kamuolys po metimo arba atšokimo nuo žemę įkrito į krepšį. Metimo metu varžovas negali liesti krepšio bei kamuolio. Jeigu kamuolys šokinėja ant krepšio krašto, o varžovas sujudina krepšį, tai taškai yra įskaitomi.
- Aikštelės ribas palikusį kamuolį išmeta pirmasis kamuolį pagriebęs žaidėjas. Šiam išmetimui skiriama penkios sekundės, o jei žaidėjas nespėja, tai kamuolys atitenka varžovui. Jeigu komanda bando vilkti laiką, teisėjas privalo šiai ekipai skirti pražangą.
- Teisėjas privalo sekti žaidėjus bei jų pražangas. Jam suteikta galimybė diskvalifikuoti žaidėjus pagal 5-ąjį punktą.
- Teisėjas privalo sekti kada kamuolys yra aikštelės ribose, o kada ne, bei nuspręsti, kuriai komandai grąžinti kamuolį.
- Rungtynes sudaro du kėlinukai po 15 minučių. Tarp kėlinių leidžiamas penkių minučių poilsis.
- Komanda, įmetusi per šį laiką daugiau taškų, skelbiama nugalėtoja.
Nors šioms taisyklėms jau daugiau nei šimtas metų, tačiau man labai patinka penktasis bei septintasis punktai. Manau, jog jeigu tokios taisyklės būtų ir dabar, matytumėme žymiai korektiškesnį bei gražesnį krepšinį.
Beje, Springfylde užgimė ir dar viena sporto šaka - tinklinis.
Filed under: Krepšinio istorija | 1 Comment
Tags: Springfyldas, Krepšinis, James Naismith, krepšinio taisyklės, Krepšinio istorija
Krepšinio sirgaliai, o ypač paprasti šio žaidimo mėgėjai su didžiuliu malonumu stebi, kaip krepšininkas, pataikydamas vieną metimą po kito, pelno daugybę taškų ir atveda savo komandą į pergalę. Kartais ypatingų rezultatyvumo stebuklų nedemonstruojantis žaidėjas sėkmingai tampa savo komandos pergalių garantu. O juk pasitaiko, kad per vienerias rungtynes 30 ar daugiau taškų surinkęs krepšininkas per kitą susitikimą tarsi išnyksta iš žaidimo ir tepelno 5-6 taškus bei taip pats to nenorėdamas prisideda prie savo komandos pralaimėjimo. Visgi šiandien nebandysiu atsakyti į klausimą, ar ekipai naudingesni stabiliai, tačiau ne pernelyg efektingai žaidžiantys krepšininkai, ar žaidėjai, kartais demonstruojantys stebuklus puolime, tačiau galintys pasimesti varžovų gynybos gniaužtuose kituose susitikimuose. Šio įrašo tikslas - patikrinti, ar rezultatyviausi 2007/08 m. Eurolygos sezono krepšininkai galėjo pasigirti ir nemažiau įspūdingu stabilumu.
Idėja patikrinti kaip stabiliai rezultatyviausi Eurolygos krepšininkai renka savo taškus kilo jau prieš metus, kai pasirodė NBA lygai skirtas tyrimas, kuriame buvo bandoma išskirti stabiliausiai taškus pelnančius šios lygos krepšininkus. Norint išlaikyti tyrimo objektyvumą buvo tiriamas tik 20 rezultatyviausių lygos krepšininkų žaidimas. Rezultatai atskleidė, jog mažesniu pelnomų taškų vidurkiu galintys pasigirti krepšininkai paprastai juos rinko gerokai stabiliau. Ir tai neturėtų stebinti: kiekvieneriose rungtynėse rinkti po 15-25 taškus ir taip pasiekti 20 taškų vidurkį yra gerokai paprasčiau nei mesti po 25-35 taškų per rungtynes, kas leistų pasigirti tokiu pat stabilumu tik jau turint 30 pelnomų taškų rezultatą.
Krepšininkų pelnomų taškų stabilumo tikrinimui buvo pasitelkta standartinio nuokrypio statistinis įrankis, kurį Wikipedia apibrėžia taip:
Standartinis nuokrypis (angl. standard deviation) – tai tiriamojo požymio reikšmių sklaidos apibūdinimas, apibrėžiamas kaip požymio įgyjamų reikšmių ir vidurkio skirtumų kvadratų sumos vidurkis (įprasta žymėti s arba SD). Statistinis nuokrypis nusako kaip plačiai yra pasklidusios reikšmės, rodo kiek vidutiniškai reikšmės nukrypsta nuo vidurkio.
Šį įrankį savo mažam Eurolygos rezultatyviausių krepšininkų tyrimui pasitelkiau ir aš. Taip pat paprastumo dėlei patikrinsiu tik 10 rezultatyviausių praėjusio sezono žaidėjų stabilumą. Beje, ne visi šie žaidėjo sužaidė visas 14 reguliariojo sezono rungtynių, tačiau manau, jog tai neturi lemiamos reikšmės rezultatams, nes visi jie peržengė 10 žaistų rungtynių rezultatą.
Dešimties rezultatyviausių Eurolygos krepšininkų klasifikacija 2007/08 metų sezone atrodė taip (skliausteliuose pateikiamas per rungtynes pelnytų taškų vidurkis):
Marc Salyers (21,79)
Dewarick Spencer (18,1)
Nikola Pekovic (17,93)
Wille Solomon (17,77)
Hollis Price (16,86)
Igor Rakocevic (16,85)
Lynn Greer (16)
Marc Jackson (15,86)
Drew Nicholas (15,83)
Jeremiah Massey (15,71)
Tuo tarpu įvertinus tai, kaip svyruoja šių krepšininkų pelnytų taškų rodikliai, sąrašas keičiasi pakankamai stipriai. Beje, prieš patį sąrašą pateiksiu ir trumpą rezultatyvumo stabilumo paaiškinimą - pavyzdžiui, žaidėjas, pelnęs 15, 16 ir 14 taškų per 3 rungtynes, yra laikomas stabilesniu už krepšininką, surinkusį 25, 2 ir 18 per tuos pačius 3 susitikimus. Taigi įvertinus stabilumą 10 rezultatyvių Eurolygos krepšininkų sąrašas atrodo taip (skliausteliuose pateikiamas nuokrypis nuo pelnomų taškų vidurkio, mažiau - geriau):
Drew Nicholas (4,09)
Hollis Price (5,07)
Igor Rakocevic (5,41)
Jeremiah Massey (6,43)
Marc Jackson (6,49)
Wille Solomon (6,69)
Marc Salyers (7,44)
Dewarick Spencer (7,71)
Nikola Pekovic (8,07)
Lynn Greer (8,47)
Akivaizdu, jog iš 10 rezultatyviausių 2007/08 m. Eurolygos reguliariojo sezono krepšininkų didžiausiu stabilumu puolime išsiskiria Drew Nicholas, kuris yra tik 9 tarp rezultatyviausių žaidėjų, o rezultatyviausias lygos krepšininkas Marcas Salyersas pagal stabilumą yra tik 7. Beje, naujo ir seno sąrašų palyginimas atskleidžia lygiai tą pačią tendenciją kaip ir NBA lygos atveju - mažiau rezultatyvūs krepšininkai paprastai savo taškus renka gerokai stabiliau.
Tam, kad skaičiavimų rezultatai būtų šiek tiek labiau akivaizdūs, pateiksiu keletą praktinių pavyzdžių su rezultatyviausiais Eurolygos krepšininkais. Pavyzdžiui, 9 pagal rezultatyvumą ir paties stabiliausio tyrimo krepšininko Drew Nicholaso pelnomų taškų rezultatas dažniausiai turėtų būti tarp 12 ir 20 , t. y. vidurkis +/- standartinis nuokrypis (16 +/- 4). Žaidėjo rezultatai per 12 rungtynių akivaizdžiai tai patvirtina: 13, 16, 14, 21, 19, 15, 16, 20, 14, 16, 20, 6. Tuo tarpu rezultatyviausias Eurolygos krepšininkas jau nėra toks stabilus - jo pelnytų taškų rezultatas gali svyruoti net 15 taškų ribose, t. y. vienodai tikėtina ir tai, kad krepšininkas pelnys 30 taškų, ir kad jo rezultatas tesieks 15 taškų konkrečiose rungtynėse.
Nežinau, ar egzistuoja ryšys tarp komandos pergalių skaičiaus bei konkretaus krepšininko per atskiras rungtynes pelnomų taškų, tačiau galiu drąsiai teigti, jog atskiri krepšininkai pasižymi labai skirtingu žaidimo puolime stabilumu. Be to, mažiau taškų per rungtynes pelnantys žaidėjai paprastai yra gerokai stabilesni už savo kolegas, pasiekiančius pačius aukščiausios rezultatyvumo rodiklius.
Filed under: Eurolyga | 0 Comments
Tags: Eurolyga, pelnomi taškai, rezultatyvumas, vidurkis
Daugelis žmonių, NBA krepšiniu besidominčių mažiau nei 15 metų (tarp jų, beje, ir aš), turbūt šiek tiek nustebs perskaitę temos pavadinimą, mat jau daugybę metų yra nusistovėjusios normos, jog NBA lygos naujokai, pasirinkti pirmajame Naujokų biržos rate, pasirašo sąlyginai kuklius kontraktus, kurių sumas lemia susitarimas tarp Žaidėjų asociacijos (NBA Players Association) ir NBA bei komandų savininkų. Tačiau iki 1995 metų viskas vyko šiek tiek kitaip, t. y. krepšininkai su juos pasirinkusiomis komandomis derėtis dėl savo pirmojo kontrakto sumos bei trukmės.
Tačiau pradžioje norėčiau tiksliau paaiškinti, kaip atrodo lygos naujoko ir jį pasirinkusios komandos santykiai dėl pirmojo kontrakto šiuo metu. Beje, tvarka, kurią netrukus aprašysiu, galioja tik pirmajame NBA Naujokų biržos rate pasirinktiems krepšininkams - antrajame rate pasirinktas krepšininkas neturi jokių garantijų dėl žaidimo NBA.
Pirmajame rate pasirinktam krepšininkui jį pasirinkusi komanda privalo pasiūlyti bent dvejų metų trukmės kontraktą su galimybe jį pratęsti trečiam bei ketvirtam sezonams. Taigi pagal dabartines taisykles naujoko sutarties trukmė yra apribota tarp 2 ir 4 metų. Lygiai taip pat griežtai nustatytos ir sumos, kurias tam tikru šaukimu pasirinktas krepšininkas maksimaliai gali uždirbti savo pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį sezoną lygoje. Be to, šios sumos priklauso nuo to, kaip aukštai biržoje pasirenkamas žaidėjas, t. y. pirmuoju pašauktas krepšininkas uždirba daugiau nei krepšininkas, pasirinktas antras, ir t.t. Praktinis pavyzdys atrodo taip: 2005 metais pirmuoju pasirinktas Andrew Bogutas per pirmuosius du savo sezonus NBA uždirbo atitinkamai 3.617 mln. ir 3.888 mln. USD, o ketvirtojo tos pačios Naujokų biržos šaukimo Chriso Paulo alga siekė 2.620 mln. ir 2.816 mln. USD per pirmuosius dvejus metus lygoje. Beje, kiekvienais metais maksimali suma, kurią komanda gali pasiūlyti lygos naujokui, auga ir šiemet jau siekia 3.885 mln. USD už pirmąjį sezoną.
Toks griežtas sutarčių su naujokais reglamentavimas, žinoma, labai palengvina santykius tarp komandų ir jų jaunųjų žaidėjų bei sumažina finansinę naštą tenkančią komandų savininkams, tačiau kartais tokia tvarka atsisuka prieš NBA ekipas. 2005 metų Naujokų biržoje 11 numeriu Orlando MAGIC ekipos pašauktas F. Vazquez pasirinkto 2 milijonus dolerių siekiantį Ispanijos ACB lygoje žaidusios Žeronos komandos pasiūlymą, o ne NBA komandos pagal taisykles siūlomą 1.49 mln. USD atlyginimą. Panaši situacija šiemet ištiko ir San Antonijaus SPURS ekipą: jų 2007 metais pirmojo rato pabaigoje pasirinktas Tiago Spliteris iškeitė galimybę žaisti NBA ir beveik 800 tūkst. dolerių metinį atlyginimą į 3-4 didesnį uždarbį Ispanijoje TAU CERAMICA klube.
1995 metų Naujokų biržos galiojo visiškai kitokia tvarka negu mano ką tik aprašyta - komandos privalėjo su jų pasirinku krepšininku derėtis tiek dėl kontrakto sumos, tiek dėl sumos. Po 1994 metų biržos vykusios derybos švelniai peržengė sveiko proto ribas todėl būtent prieš 1995 m. buvo pasiektas iki šiol galiojantis susitarimas tarp žaidėjų ir komandų savininkų. Iš 1994 m., beje, ateina ir šios temos pavadinimas, mat tais metais pirmuoju numeriu Milvokio BUCKS komandos pasirinktas Glenas Robinsonas kaip tik ir pareikalavo 100 milijonų dolerių per 13 metų, nors NBA lygoje dar nebuvo sužaidęs nė vienerių rungtynių…
Neturėtų stebinti, jog komandos vadovybė nenorėjo sutikti su tokiomis kontrakto sąlygomis, nes prisiimti tokius didžiulius įsipareigojimus žaidėjui, kurio vienintelis svarus privalumas buvo geras žaidimas NCAA ir iš to kylančios perspektyvos. Todėl derybos su krepšininku buvo baigtos tik dieną prieš prasidedant 1994/95 metų sezonui, kai buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį Robinsonas per 10 metų turėjo uždirbti 68 milijonus JAV dolerių. Sakyčiau, ne ką mažiau įspūdingas susitarimas nei 100 milijonų už 13 sezonų. Beje, tai nebuvo vienintelis milžiniškas ir šių dienų požiūriu nesuprantamas kontraktas tais metais: antrasis tų metų šaukimas Jasonas Kiddas pasirašė 9 metų trukmės ir 45 milijonų dolerių vertės kontraktą su jį pasirinkusia Dalaso MAVERICKS ekipa.
Žiūrint atgal į šiuos susitarimus susidaro nevienareikšmis įspūdis: žinoma, krepšininkai norėjo užsitikrinti stabilų užmokestį per visą karjerą NBA (ypač tuo atveju, jeigu krepšininko žaidimas nebūtų toks geras kaip planuota), tačiau iš kitos pusės 3-4 metus lygoje praleidęs ir gerą žaidimą demonstruojantis krepšininkas galėjo tikėtis gerokai daugiau nei 6.8 mln. USD per sezoną; tiek, pavyzdžiui, uždirbo Glenas Robinsonas.
Ir pabaigai: ar ilgalaikė BUCKS investicija pasiteisino? Manyčiau, kad taip. Jau pirmąjį savo sezoną NBA žaidėjas pelnydavo po 21,9 taško per rungtynes, o per 7 iš 8 savo sezonų Milvokio ekipoje pasiekė bent 20 pelnomų taškų per rungtynes vidurkį. Tačiau dabartinė tvarka atrodo gerokai labiau apgalvota bei paprastesnė ir aiškesnė tiek žaidėjams, tiek komandų savininkams. Baisu ir pagalvoti, kokias kontrakto sąlygas Klyvlendo CAVALIERS ekipa būtų turėjusi pasiūlyti LeBronui Jamesui pagal iki 1995 m. galiojusias sąlygas…
Filed under: NBA | 0 Comments
Tags: Glen Robinson, kontraktas, naujokas, Naujokų birža, NBA
11-kos rungtynių fenomenas
Tema dar galėtų būti ir tokia: Jerome Jamesas - kaip 11 gerai sužaistų rungtynių man garantavo 30 milijonų dolerių kontraktą penkeriems metams.
O veiksmas mus nukelia į 2004/05 metų NBA sezoną, tiksliau, to sezono atkrintamąsias varžybas. Nors galima dar tiksliau - 11 Vakarų konferencijos pirmojo ir antrojo rato varžybų, kuriose žaidė Sietlo SUPERSONICS ekipa ir, žinoma, šio įrašo pagrindinis veikėjas Jerome Jamesas.
Dabar atėjo laikas ir fenomenui. Reguliariajame sezone net vidutiniškų rezultatų nedemonstravęs Sietlo komandos aukštaūgis staiga ryškiai sublizgėjo atkrintamųjų varžybų serijose prieš Sakramento KINGS ir San Antonijaus SPURS ekipas. Iki atkrintamųjų varžybų aukštaūgis pelnydavo tik po 4,9 taško ir atkovodavo po 3 kamuolius per rungtynes, o štai per 11 playoff’ų varžybų pasiekė net 12,5 per rungtynes pelnomų taškų ir 6,8 atkovotų kamuolių vidurkius, kurie yra daugiau nei dvigubai geresni už mano ką tik minėtus reguliaraus sezono pasiekimus.
Neblogi pokyčiai, ar ne? Dar labiau stebina ir tai, jog šie gerokai aukštesni rezultatai buvo pasiekti rungtyniaujant prieš tikrai galingus oponentus - Sakramento ekipos centrą Bradą Millerį ir San Antonijaus aukštaūgį Timą Duncaną.
Todėl neturėtų labai stebinti, jog Niujorko KNICKS ekipa po tokio solidaus Jerome Jameso pasirodymo pasiūlė jam 30 milijonų už 5 sezonus. Nors labai stebinti ir neturėtų, tačiau, tiesą sakant, stebina.
Visų pirma, man kelia abejonių, ar tik 11 rungtynių gerai sužaidęs krepšininkas pateikia pakankamai pagrindo uždirbti po 6 milijonus dolerių per metus. Net 274 iki tol žaistų reguliaraus sezono ir atkrintamųjų varžybų rungtynių jokių tokios žaidėjo vertės įrodymų nesuteikia.
Antra, net ir sutinkant su tuo, jog žaidėjo galimybės puolime staiga tapo visai geros, Jameso žaidimas gynyboje tikrai turėjo sukelti daug abejonių net ir Niujorko komandos skautams. Reguliariajame sezone krepšininkas tik per 16,6 žaidimo minučių sugebėdavo prasižengti po 3,5 karto - neigiama prasme įpūdingai aukštas rodiklis, nes paprastai gerai besiginantys žaidėjai tiek pražangų nesurenka net per 40 ir daugiau žaidimo minučių. Dar blogiau, kad šis rodiklis per tas 11 sėkmingiausių Jameso karjeros rungtynių pasiekė neregėtas 4,4 pražangų per 26 žaidimo minutes aukštumas…
Dabar atėjo metas patikrinti, ar KNICKS komanda nesuklydo sutikdama mokėti Jerome Jamesui po 6 milijonus dolerių per sezoną, bei, ar žaidėjas iš laikė savo 11 rungtynių žaidimo lygį. Taip, suklydo, ir ne, krepšininkas neišlaikė savo žaidimo lygio.
Per 3 sezonus Niujorko komandoje Jamesas niekada nepasiekė daugiau nei 3 taškų ir 2 atkovotų kamuolių per rungtynes rodiklių. Nors vis dar sugebėdavo prasižengti įspūdingai dažnai…
Išvada, matyt, būtų tokia: 11 rungtynių dar nėra pakankamas krepšininko galimybių indikatorius.
Filed under: NBA | 0 Comments
Tags: alga, jerome james, NBA
