Daugelis žmonių, NBA krepšiniu besidominčių mažiau nei 15 metų (tarp jų, beje, ir aš), turbūt šiek tiek nustebs perskaitę temos pavadinimą, mat jau daugybę metų yra nusistovėjusios normos, jog NBA lygos naujokai, pasirinkti pirmajame Naujokų biržos rate, pasirašo sąlyginai kuklius kontraktus, kurių sumas lemia susitarimas tarp Žaidėjų asociacijos (NBA Players Association) ir NBA bei komandų savininkų. Tačiau iki 1995 metų viskas vyko šiek tiek kitaip, t. y. krepšininkai su juos pasirinkusiomis komandomis derėtis dėl savo pirmojo kontrakto sumos bei trukmės.

Tačiau pradžioje norėčiau tiksliau paaiškinti, kaip atrodo lygos naujoko ir jį pasirinkusios komandos santykiai dėl pirmojo kontrakto šiuo metu. Beje, tvarka, kurią netrukus aprašysiu, galioja tik pirmajame NBA Naujokų biržos rate pasirinktiems krepšininkams - antrajame rate pasirinktas krepšininkas neturi jokių garantijų dėl žaidimo NBA.

Pirmajame rate pasirinktam krepšininkui jį pasirinkusi komanda privalo pasiūlyti bent dvejų metų trukmės kontraktą su galimybe jį pratęsti trečiam bei ketvirtam sezonams. Taigi pagal dabartines taisykles naujoko sutarties trukmė yra apribota tarp 2 ir 4 metų. Lygiai taip pat griežtai nustatytos ir sumos, kurias tam tikru šaukimu pasirinktas krepšininkas maksimaliai gali uždirbti savo pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį sezoną lygoje. Be to, šios sumos priklauso nuo to, kaip aukštai biržoje pasirenkamas žaidėjas, t. y. pirmuoju pašauktas krepšininkas uždirba daugiau nei krepšininkas, pasirinktas antras, ir t.t. Praktinis pavyzdys atrodo taip: 2005 metais pirmuoju pasirinktas Andrew Bogutas per pirmuosius du savo sezonus NBA uždirbo atitinkamai 3.617 mln. ir 3.888 mln. USD, o ketvirtojo tos pačios Naujokų biržos šaukimo Chriso Paulo alga siekė 2.620 mln. ir 2.816 mln. USD per pirmuosius dvejus metus lygoje. Beje, kiekvienais metais maksimali suma, kurią komanda gali pasiūlyti lygos naujokui, auga ir šiemet jau siekia 3.885 mln. USD už pirmąjį sezoną.

Toks griežtas sutarčių su naujokais reglamentavimas, žinoma, labai palengvina santykius tarp komandų ir jų jaunųjų žaidėjų bei sumažina finansinę naštą tenkančią komandų savininkams, tačiau kartais tokia tvarka atsisuka prieš NBA ekipas. 2005 metų Naujokų biržoje 11 numeriu Orlando MAGIC ekipos pašauktas  F. Vazquez pasirinkto 2 milijonus dolerių siekiantį Ispanijos ACB lygoje žaidusios Žeronos komandos pasiūlymą, o ne NBA komandos pagal taisykles siūlomą 1.49 mln. USD atlyginimą. Panaši situacija šiemet ištiko ir San Antonijaus SPURS ekipą: jų 2007 metais pirmojo rato pabaigoje pasirinktas Tiago Spliteris iškeitė galimybę žaisti NBA ir beveik 800 tūkst. dolerių metinį atlyginimą į 3-4 didesnį uždarbį Ispanijoje TAU CERAMICA klube.

1995 metų Naujokų biržos galiojo visiškai kitokia tvarka negu mano ką tik aprašyta - komandos privalėjo su jų pasirinku krepšininku derėtis tiek dėl kontrakto sumos, tiek dėl sumos. Po 1994 metų biržos vykusios derybos švelniai peržengė sveiko proto ribas todėl būtent prieš 1995 m. buvo pasiektas iki šiol galiojantis susitarimas tarp žaidėjų ir komandų savininkų. Iš 1994 m., beje, ateina ir šios temos pavadinimas, mat tais metais pirmuoju numeriu Milvokio BUCKS komandos pasirinktas Glenas Robinsonas kaip tik ir pareikalavo 100 milijonų dolerių per 13 metų, nors NBA lygoje dar nebuvo sužaidęs nė vienerių rungtynių…

Neturėtų stebinti, jog komandos vadovybė nenorėjo sutikti su tokiomis kontrakto sąlygomis, nes prisiimti tokius didžiulius įsipareigojimus žaidėjui, kurio vienintelis svarus privalumas buvo geras žaidimas NCAA ir iš to kylančios perspektyvos. Todėl derybos su krepšininku buvo baigtos tik dieną prieš prasidedant 1994/95 metų sezonui, kai buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį Robinsonas per 10 metų turėjo uždirbti 68 milijonus JAV dolerių. Sakyčiau, ne ką mažiau įspūdingas susitarimas nei 100 milijonų už 13 sezonų. Beje, tai nebuvo vienintelis milžiniškas ir šių dienų požiūriu nesuprantamas kontraktas tais metais: antrasis tų metų šaukimas Jasonas Kiddas pasirašė 9 metų trukmės ir 45 milijonų dolerių vertės kontraktą su jį pasirinkusia Dalaso MAVERICKS ekipa.

Žiūrint atgal į šiuos susitarimus susidaro nevienareikšmis įspūdis: žinoma, krepšininkai norėjo užsitikrinti stabilų užmokestį per visą karjerą NBA (ypač tuo atveju, jeigu krepšininko žaidimas nebūtų toks geras kaip planuota), tačiau iš kitos pusės 3-4 metus lygoje praleidęs ir gerą žaidimą demonstruojantis krepšininkas galėjo tikėtis gerokai daugiau nei 6.8 mln. USD per sezoną; tiek, pavyzdžiui, uždirbo Glenas Robinsonas.

Ir pabaigai: ar ilgalaikė BUCKS investicija pasiteisino? Manyčiau, kad taip. Jau pirmąjį savo sezoną NBA žaidėjas pelnydavo po 21,9 taško per rungtynes, o per 7 iš 8 savo sezonų Milvokio ekipoje pasiekė bent 20 pelnomų taškų per rungtynes vidurkį. Tačiau dabartinė tvarka atrodo gerokai labiau apgalvota bei paprastesnė ir aiškesnė tiek žaidėjams, tiek komandų savininkams. Baisu ir pagalvoti, kokias kontrakto sąlygas Klyvlendo CAVALIERS ekipa būtų turėjusi pasiūlyti LeBronui Jamesui pagal iki 1995 m. galiojusias sąlygas…



No Responses to “100 mln. dolerių nesužaidus nė vienerių rungtynių”  

  1. No Comments

Leave a Reply